Simbolinė Pirmos lygos rinktinė

2019-11-03

LFF Pirmos lygos sezonas baigėsi, o įspūdžiai – dar švieži. Šį kartą pabandžiau sudaryti simbolinę lygos rinktinę iš žaidėjų, kurie sezono matu paliko geriausią įspūdį. Kaip ir visos panašaus plauko rinktinės tai – ganėtinai subjektyvus dalykas, vienas komandas teko stebėti dažniau, kitas – rečiau, matytų futbolininkų forma irgi keitėsi, bet pasirinkimas šį kartą būtų toks.

Vyr. treneris : Marius Šluta („Džiugas”)

Kiekviena rinktinė prasideda nuo vyriausiojo trenerio. Ne išimtis – ir mūsų vienuolikė. Šiais metais lygoje pamatėme ir jaunų , ir patyrusių trenerių. Ne vienas iš jų galėjo pasidžiaugti savo darbo rezultatais, visgi labai daug svyravimų ties šia pozicija nebuvo. Galbūt Marius Šluta ir nebuvo (ypač sezono pradžioje) laisviausiai besijaučiantis prie mikrofono po rungtynių, tačiau kartu su komanda pasiekė viršūnę. Reiktų pažymėti, kad pagal sudėtį „Džiugas“ anaiptol neatrodė žymiai galingesni už konkurentus, tačiau sugebėjo mobilizuotis ir laimėti tada, kai to labiausiai reikėdavo. Gal kas nors ir pasigestų ryškesnių „žvaigždžių“ telšiškių sudėtyje, tačiau šių metų „Džiugą“ galėčiau pavadinti komanda – žvaigžde, kur kiekvienas žinojo savo pareigas, darė tai, kas nešė ekipai didžiausią naudą, kartais gal būt aukodamas ir tam tikrus asmeninius rodiklius. Ir tai, kad šis mechanizmas funkcionavo beveik nestrigdamas – didelis trenerio nuopelnas. Esant reikalui – būta ir stipresnių žodelių, o pasitarimas pertraukos tarp kėlinių rungtynių Jonavoje metu, kurį „Džiugo“ strategas surengė tiesiog susodinęs auklėtinius aikštėje –asmeniškai man tapo vienu iš įsimintiniausių epizodų lygoje.

Tarp strategų, kurių darbas paliko gerą įspūdį – ir Algimantas Liubinskas,  „sustygavęs“ savo ekipą ir atvedęs iki medalių, ir „Dainavai“ vadovavęs  Kimas Ronningstadas, pagal charakterį – greičiau ekspansyvus italas, nei kad šaltas norvegas, ir „Bangą“ iki LFF taurės finalo atvedęs Tomas Tamošauskas.

Vartininkai: Martynas Matijoška („Nevėžis”) / Tadas Simaitis („Hegelmann Litauen”)

Viena iš tų pozicijų, dėl kurios Lietuvos futbolo gerbėjams galvos neskauda. Ne išimtis ir Pirmoji lyga, kur erdvės pasireikšti turėjo tiek jauni, dar tik pradedantys karjerą vartininkai, tiek gerokai labiau patyrę. Šį kartą į postą „Nr. 1” atrinkome du kandidatus, kurie pasidalintų žaidimo laiką per pusę.Simboliška, kad ir jų pasirodymus lygoje galima buvo stebėti po pusę sezono.

Patikimas Martyno žaidimas buvo viena iš priežasčių, leidusi  „Nevėžiui” ilgai būti lyderių tarpe. Deja, sunki trauma, gauta Kretingoje, neleido vartininkui pabaigti sezono, o komanda įklimpo į ilgą nesėkmių ruožą. Norisi palinkėti Martynui sveikatos ir tikimės kitame sezone pamatyti ne mažiau ryškų jo žaidimą.

Sėkmingą Pirmos lygos debiutantų „Hegelmann Litauen” startą taip pat siečiau su tvirtu užnugariu. Patikimai ekipos vartus gynęs ir gynybos linijai vadovavęs Tadas tapo kertiniu kauniečių sėkmės elementu, o keliose rungtynėse  – netgi iškovotų taškų garantu. Nenuostabu, kad toks Simaičio žaidimas neliko nepastebėtas ir sezoną jis baigė jau gindamas A lygoje žaidžiančių „Riterių” vartus.

Be minėtų vartininkų, išskirčiau Airido Mickevičiaus („Dainava”), Gusto Baliutavičiaus („Šiauliai”), Karolio Čirbos („Vilniaus Vytis”) žaidimą.

Vidurio gynėjai: Tomas Rapalavičius („Džiugas”), Davydas Arlauskis („Džiugas”),

Šiose pozicijose dažnai žaidžia patyrę „vilkai”, nuo kurių priklauso ne tik patikima savų vartų gynyba, bet ir visas žaidimo organizavimas. Ko gero , nieko keisto, kad pasirinkau mažiausiai praleidusio pirmenybės „Džiugo” atstovus. Fiziškai tvirtas Tomas Rapalavičius buvo viena  iš Telšių komandos gynybos uolų, į kurias duždavo varžovų pastangos ir sumanymai. Su savo uždaviniais susitvarkyta puikiai  –  kaip ir minėjau, komanda praleido mažiausiai įvarčių, o 13 kartų varžovams taip ir nepavyko pasižymėti rungtynėse su „Džiugu”.

Davydas Arlauskis šioje rinktinėje atsidūrė gal ir „ne savo” pozicijoje – dažniau jį matydavome žaidžiant aikštės viduryje, atraminio saugo zonoje, bet šis žaidėjas pasižymi ir taip trenerių mėgstamu universalumu – patirties ir gebėjimų dėka gali žaisti praktiškai bet kurioje pozicijoje. Na, o esant standartinei situacijai varžovų aikštės pusėje, Davydas tampa rimtu ir pavojingu ginklu atakoje. 13 įmuštų įvarčių – fenomenalus pasiekimas jo pozicijos žaidėjui.Reiklumas sau ir komandos draugams – dar viena savybė, leidusi Davydui sužaisti puikų sezoną, dar labiau sutvirtinti savo autoritetą ir … tapti simbolinės Pirmos lygos rinktinės kapitonu. 

Rimti pretendentais į šią poziciją buvo Deividas Padaigis, Kazimieras Gnedojus (abu iš Gargždų „Bangos”), universalusis Konstantinas Šulcas („Džiugas”), o iš jaunesnių žaidėjų tarpo pažymėčiau  Ernesto Mockaus („Vilniaus Vytis”) žaidimą.  

Krašto gynėjai: Linas Savastas („Dainava”), Valdas Pocevičius („Banga”)

Pasirinkimas aikštės kraštuose irgi pakrypo link nemažai patirties turinčių žaidėjų.Šiuolaikiniame futbole kraštų žaidėjai turi ne tik puikiai gintis, „skaityti” įvairias situacijas, bet ir aktyviai dalyvauti komandos atakose, išplėsti pasirinkimo galimybę jose. Šią poziciją galėčiau  įvardinti kaip  vieną iš įdomiausių, o kartu ir sudėtingiausių.

Lino Savasto Pirma lyga besidomintiems futbolo gerbėjams daug pristatinėti nereikia. Tai – žmogus, tapęs pastarųjų  metų „Dainavos” simboliu ir vis dar daug duodantis komandai. Komandos kapitonas buvo vienas iš nedaugelio patyrusių žaidėjų alytiškių gretose, o tai yra labai svarbu komandai. Neatsitiktinai viena iš alytiškių „duobelių” įpusėjus pirmajam ratui ir kainavusi brangius taškus sutapo su atkarpa, kai Savasto komandos sudėtyje nebuvo. Kalbant apie žaidimo ypatybes, vienam iš Alytaus komandos lyderių labai padeda tai, kad nemažai laiko jis yra žaidęs arčiau varžovų vartų, tad laiku pasijungti į ataką ar atlikti aštrų perdavimą didelių sunkumų Linui nesudaro.

Gargždų „Bangos” vyriausiojo trenerio pasitikėjimą pateisinusį Valdą Pocevičių galėčiau pavadinti vienu ištvermingiausių lygoje. Įdomu, kad jis sugeba puikiai „persijungti” iš futsalo, kur irgi vaidina svarbų vaidmenį Gargždų „Pramogos – SC”ekipoje, į lauko futbolą ir atvirkščiai. Galėtų kilti retorinis klausimas  – „o kaip su poilsiu?”, tačiau kol kas savo žaidimu Valdas įrodo, kad viskas įmanoma.Varžovams nelengva būna atlaikyti kietą ir vyrišką Pocevičiaus žaidimo stilių, o lemiamose sezono rungtynėse buvo rimtai apribota bene individualiai stipriausio lygos žaidėjo Visentės Menos veiksmų laisvė.

Be pasirinktų žaidėjų, atkreipiau dėmesį į Deivido Malžinsko („Vilniaus Vytis”), Valdo Antužio („Banga”), Igno Baranausko („Dainava”) veiksmus aikštėje.

Saugai: Renatas Banevičius („Dainava”), Evaldas Kugys („Nevėžis”), Justas Petravičius (Šiauliai), Visentė Mena („Dainava”)

Aikštės vidurio žaidėjų linija šį kartą bus ryškiai orientuota į ataką, o jų užnugarį atraminio saugo veiklos zonoje patikime Renatui Banevičiui. Ko gero, laikas praleistas Marijampolės „Sūduvoje” pasiruošimo sezonui metu nebuvo praleistas veltui ir Renatas tapo vienu iš jaunos alytiškių komandos vedlių. Didelė atliekamo darbo apimtis, aikštės matymas, perdavimai, kamuolio technika – visa tai šis žaidėjas turi. Palinkėčiau jam nesustoti tobulėjimo kelyje, dažniau rasti kelius  link varžovų vartų. Jei taip nutiks  –  ateitis turėtų būti smagi.

Du metus iš eilės tapti rezultatyviausiu lygoje yra labai sunku, o žaidžiant labiau  krašto saugo nei puolėjo  pozicijoje, tai – unikalus pasiekimas. Pirmoje lygoje tokį žaidėją turime, o vilki jis 9 numeriu pažymėtus marškinėlius Kėdainių „Nevėžio” komandoje. Kaip besisaugotų varžovų ekipos, sustabdyti Evaldą pastaraisiais metais sunku. Buvo rungtynių (pvz., pirmo rato su „Vilniaus Vyčiu”), kurias drąsiai galima būtų pavadinti E.Kugio benefisu. Sezono pabaiga nebuvo labai sėkminga nei pačiam Evaldui asmeniškai, nei komandai. Prisiminus kertines rungtynes prieš Alytaus „Dainavą”, jis neišnaudojo progos, kur turbūt įmuštų 9 iš 10 kartų. Kita vertus, tame pačiame susitikime Evaldas atidavė ar ne 3 perdavimus, galėjusius tapti rezultatyviais, bet … pro šalį prašovė ir komandos draugai. Nepaisant tokių peripetijų, Evaldas ir toliau yra viena ryškesnių Pirmos lygos asmenybių, tad jo vieta rinktinėje – pelnyta.

Vienas ryškiausių praeito sezono atakuojančių saugų, mano nuomone, žaidė vilkėdamas geltonai juodus „Šiaulių” marškinėlius. Į jo žaidimą futbolo specialistai atkreipė dėmesį jau nuo pirmojo turo. Smagu , kad savo žaidimo lygį Justas Petravičius išlaikė iki sezono pabaigos, o antroje pirmenybių pusėje žaidė gal net ir ryškiau. Aštrus, techniškas, nebijantis rizikuoti ir improvizuoti varžovų aikštės pusėje – šiais komponentais Justas išsiskyrė visoje lygoje. Kita vertus, gausus surinktų kortelių skaičius rodo, kad kol kas išvesti jį iš pusiausvyros nėra itin sunku. Nepaisant dar jauno amžiaus, Justo karjeroje netrūko ir sudėtingų momentų, o žiūrint į ateitį, linkiu ir tikiuosi, kad Pirma lyga nebus Justo, kaip žaidėjo, „lubos”.

Keliose Pirmos lygos komandose svarbų vaidmenį atliko ir legionieriai, o bene ryškiausią žaidimą viso sezono metu demonstravo „dzūkų iš Kolumbijos” pora, atstovavusi „Dainavai”. Daugiau įvarčių įmušė J.L.Balanta, tačiau asmeniškai man didesnį įspūdį padarė Vicentės Menos veiksmai futbolo aikštėje. Apeiti vieną, du ar net trys varžovus Vicentei dažnai nebūdavo labai sunkus uždavinys, o viražai su kamuoliu oponentų baudos aikštelėje dažnai virsdavo panika ir sutrikimu gynėjų veiksmuose. Akistatos su V.Mena  buvo  nemažas iššūkis bei puikios pamokos Pirmos lygos komandų  gynėjams ir šį egzaminą išlaikė toli gražu ne visi. Įdomu būtų įvertinti kolumbiečio žaidimą prieš aukštesnės klasės oponentus, galbūt ateityje tą ir pavyks padaryti.

Konkurencija į šias pozicijas buvo itin didelė – praktiškai kiekvienoje ekipoje buvo išsiskiriančių žaidėjų, tad paminėsiu tik kelias pavardes, kurios, mano manymu, turi būti paminėtos – Andrius Lipskis („Džiugas”), Martynas Vasiliauskas („Dainava”), Mantas Rusys („Hegelmann Litauen”), Gvidas Juška („Minija”), Paulius Osauskas („Jonava”), Povilas Malinauskas („Vilnius”), Alex Keremeh („Vilniaus Vytis”) ir kt..

Puolėjai: Ignas Kružikas („Vilnius”), Ugnius Lekečinskas („Hegelmann Litauen”)

Puolimo linijoje šioje simbolinėje rinktinėje nepamatysime lygos lyderių atstovų, bet savo žaidimu pasirinkti futbolininkai nusipelnė dėmesio.

Pirmenybių pradžioje lygos debiutantams „Vilniaus” futbolininkams klostėsi nelengvai, o patirti keli pralaimėjimai starte žadėjo sunkų gyvenimą lygoje. Visgi, net ir tada vilniečių gretose savo atkaklumu ,

Geru „kabinimusi” už kamuolio išsiskyrė Ignas Kružikas. Su laiku „Vilnius” išsikovojo autoritetą varžovų tarpe, o Ignas tapo tikru jaunos bei nenuspėjamos komandos lyderiu. Toks žaidimas leido Ignui tapti vienu rezultatyviausių lygos futbolininkų, o kovingumu bei elgesiu aikštėje jis galėtų tapti sektinu pavyzdžiu jaunesniems kolegoms.

Ugnius Lekečinskas audringai pradėjo sezoną, žaidė rezultatyviai, bet po to žaidėją pradėjo persekioti traumos. Tokie dalykai dažnai išmuša iš vėžių, bet sezono pabaigoje Ugnių matėme vėl tokį, kokį ir norėtume matyti – aštrų, „alkaną” įvarčių ir kovos. Išskirtinė šio žaidėjo savybė – staigumas bei  siekimas kuo daugiau veiksmų atlikti dideliame greityje. Palinkėsime šias savybes tik tobulinti, nes tai – tiesiausias kelias į aukštesnį lygį. Bendroje statistikoje Ugniaus rezultatyvumas nėra labai įspūdingas (8 įvarčiai), bet geriausiose savo rungtynėse jis tiesiog „pjaustė” varžovų gynybą savo reidais.

Kalbant apie geriausius lygos puolėjus negalima nepaminėti tokių žaidėjų kaip

Jose Luisa Balanta („Dainava), Donato Koniko („Šiauliai”), Algimanto Bačanskio („Banga”), Cyrille Tschay Tcambos („Vilniaus Vytis”) bei puikiai į „Bangos” gretas įsijungusio Renatos Matoso.

Na ir ne visai tradicinė pozicija ar nominacija – pavadinau ją „Auksiniu atsarginiu”, bet manau kad Mantas Makutunovičius („Vilniaus Vytis”) yra vertas atskiro paminėjimo.

Sezono metu Algimantas Liubinskas nevengė „patarkuoti” vieno ar kito savo ekipos lyderio, jei manydavo, kad jis to vertas. Kliuvo ir Mantui Makutunovičius, kuris šiaip yra vienas iį universaliausių Lietuvos futbolininkų – žaidžia turbūt visas įmanomas futbolo rūšis- ir salės, ir smėlio, ir sniego … net neabejoju, kad atsiradus kokiam nors povandeniniam futbolui, Mantas jį irgi išbandytų J.

O grįžtant prie Pirmos lygos reikalų, sezono pabaigoje trenerio atsiliepimai apie Mantą buvo išskirtinai teigiami. Kitaip ir negalėjo būti – dažniausiai  išeidamas į aikštę po keitimo jis puikiai įsiliedavo į žaidimą ir … mušdavo įvarčius. Mantas tapo rezultatyviausiu „Vilniaus Vyčio” ekipoje, o iki geriausio lygos snaiperio titulo jam pritrūko vos 2 įvarčių.

Naglis Miknevičius

Renatas Banevičius pakviestas į Lietuvos U-21 rinktinę
Lietuvos jaunimo (U-21) rinktinė tęsia kovą atrankoje į Europos čempionatą, kuris vyks Vengrijoje ir Slovėnijoje. Ketvirtadienį lietuviai namuose susitiks su bendraamžiais iš Kroatijos. Tai bus pirmosios lietuvių namų rungtynės po keturių iš eilės rungtynių išvykose. Buvusio Alytaus „Dainavos“ stratego Donato...
Prie eksperimentinės Lietuvos U-22 rinktinės išvykos į Kiniją prisijungs ir dainaviečiai
Lapkričio 15–19 dienomis Kinijos Čongčingo mieste vyks tarptautinis draugiškas FIFA orgnizuojamas „Dazu Rock Car Cup“ turnyras. Jame be Kinijos, Australijos ir Šiaurės Korėjos rinktinių, pakviesta dalyvauti ir Lietuvos U-22 vaikinų futbolo rinktinė. Šis turnyras yra skirtas komandoms, kurios ketina rungtyniauti...
DFK „Dainava“ sezoną baigė ketvirta
Sekmadienį Alytaus miesto stadione vykusios paskutinės 2019 metų Pirmos lygos rungtynės tarp DFK „Dainavos“ ir Gargždų „Bangos“ baigėsi nulinėmis lygiosiomis. Tai lėmė, jog sidabro medaliai iškeliavo būtent svečiams iš Gargždų. Bronzą laimėjo „Vilniaus vytis“, čempionu tapo Telšių „Džiugas“, o dainaviečiai...